Be svarainių arbatos, be didelių veltinio šalikų, be Kamiu ir Orvelo.
Ruduo Maljorkoj - ne tas pats kompaktiškas vyras, telpantis visur, kur talpinamas - į Dylano balades, į susivėlusias lapų krūvas, skandinančias mane iki pėdų kauliukų, į skersą vėją, bilietą į teatrą, purvinus akinių stiklus. Rudenį Maljorkoj neateina laiškai, nekaukši auliniai batai, nekvepia cukruotais obuoliais.
Nes ruduo Maljorkoj - iš vis ne ruduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą