2013 m. liepos 12 d., penktadienis

Kokia ji man - Italija?


Po Toskanos saule, sėdint ant San Gimignano fontanėlio laiptukų, labai skaniai valgosi tikri žemuoginiai ledai. Apskritai čia visi toliai kvepia vynuogėm ir bazilikais, o visos gatvės - skalbinių minkštikliais. Pižoniškoj viloj, kurioj nakvojam, po pagalve pakiša levandų, o pusryčiams galima gauti nuostabaus nuostabaus naminio jogurto su šviežiai pjaustytom braškėm. Aliuzija į rojų.

Retsykiais stojom pakelėse kažkur ties Pienza ir Montepulciano, ausyse man grojo Rolling Stone'ai, Doors'ai ir Animals, skyniau puokštę aguonų, o mėnulį pasitikau vietiniam restoranėly gliaudydama moliuskus, siurbdama vynelį ir lietuviškai mokindama tikrą italą savininką. Italiano batti le mani.

Cortona'oj sukirtus lėkštę naminių makaronų su porcini freschi (šviežiais baravykais), išvirtau į gatvę kaip akis išdegus, nes juk Į ROMĄ, ir taip pasitaikė, kad tiesiai ant tipiško itališko senuko, kuris man tik šypt ir 'ciao, bella!'. Pakeliui į čia, kur viskas gražu, stipriai nulijo, tai Italijos sostinė pasitiko romantiškai sušlapus.

Mano visi margi rytai prasidėdavo rašant laiškus ir stebint vis labiau užsipildančią aikštę priešais Panteoną. Tie visi smalsūs žvilgsniai ir cappuccino puodelis puikiai derėjo prie jausmo viduj, jog Romos labirintų gali nepakakti ir visam likusiam gyvenimui. Šitą širdgėlą užmiršti padėdavo tik šviežios austrės ir kibirai abrikosinio vyno (kurio reiktų saugotis mažoms mergaitėms, iš ties).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą