2013 m. liepos 12 d., penktadienis

Iš dėlionės apie mano Ispaniją (bonusas)

Kelias iš Ronio namų buvo ganėtinai žinomas, tik mūsų vaikštomas dažniausiai labai ankstyvais rytais. Kad ir kaip, susiradom reikiamą stotelę, atsidūrėm Catalunya aikštėj ir nuskubėjom į savo restoranėlį pavalgyti. Laiko turėjom į valias, todėl susimokėję už savo pietus patraukėm ieškoti lauktuvių ir sėkmingai tokių radom. Galiausiai susigalvojom gumos nebetempti ir anksčiau susigaudyti autobusą iki oro uosto. Ten buvom veik kaip tik laiku, todėl suieškojom savo vartus ir atsistojom į eilę. Įprasta procedūra - mėlynai apsirengęs darbuotojas paima mūsų bilietus ir bando nuskenuoti, bet čia pyp ir raudona spalva. Nieko keisto, mums taip buvo ir Vilniuj, tikimės, kad tik vėl spausdinimo nesąmonės. Skenuoja antrą, trečią, ketvirtą kartą - nieko. Tuomet prisistato kita moteriškė, įsispokso į mūsų bilietus ir pakėlusi galvą sako:
- Guys, your flight is tomorrow.

Kąąąąą? Rimtai, kąąąą? Dar bandom įtikinti, jog bilietus pirkom pirmadieniui, kad persėsim Milane ir ten turim praleisti dieną. Kad mes NEGALIM skristi ryt, kad mums REIKIA šiandien, bet darbuotojai tik šypsosi ir sako, jog negali niekuo padėti. Benas šoke. Poryt jam egzaminas. Nusileidžiam laiptais žemyn ir matom, jog šiandien dar yra tiesioginis skrydis į Vilnių, visaip nėrėmės iš kailio ir bandėm ten suspėt, bet literally mums prieš pat akis užsidarė visos kasos ir vartai. Aš su savo varvančia nosim buvau siaubingai įtūžus. Ant happyfly, ant mūsų išsiblaškymo, ant niekaip neįšylančio Barselonos oro ir viso pasaulio. Išėjom garo nuleisti į lauką. Pradėjom blaiviai mąstyti ir planuotis nakvynę. Abu su Benu sutarėm, kad pas Ronį grįžti nenorim, todėl liko vienintelė galimybė naiviai tikėtis, jog Erikas nebus dar nuo mūsų labai pavargęs arba bus jau pailsėjęs, todėl jam paskambinom. Kai tik šaunusis vyras pakėlė ragelį - pradėjo stipriai juoktis ir pažadėjo mums sušnekėti su likusia komunos dalimi. Neužilgo gavom žinutę, jog esam laukiami. Man rods tada dar sušokom laimės šokį. Tiesiai iš oro uosto nuvykom į parduotuvę ir nuostabiems ispanams nupirkau mango, apelsinų ir bananų. Kol privažiavom Cerdanyola del Vallès jau buvo sutemę, tačiau mūsų draugų dar teko palaukti, mat jie kažkur gastroliavo. Tačiau ir antrąkart buvom pasitikti itin svetingai. Mums vėl naujai paklojo lovą, vėl padarė valgyt ir šįkart net nusivedė ant stogo apžiūrėti pilnaties ir Grįžulo Ratų (prieš tai mane aprengę tona savo megztinių). Mano peršalimas traukėsi čia pat vietoj, gurkšnojant Eriko kmynų arbatą ir vis kalbant apie keliones ir šalių skirtumus. Ta pati lova po Ronio pripučiamo čiužinio atrodė neįtikėtinai komfortabili, todėl labai greitai nėrėm pas savo sapnus. Rytą sukirtom mano dovanotą mangą (tiesa, taip stengiausi, jog net susipjausčiau pirštą), išlydėjom Eriką ir Sergi į darbą, o likę vieni namie neskubėdami susitvarkėm. Laukė kelias atgal iki Barselonos. Pasitikrinę, jog bilietai tikrai šiandienai, nuėjom Benui atspausdinti krūvos lapų egzamino pasiruošimui ir išvažiavom į oro uostą. Visą patikrą praėjom be problemų ir jau po poros valandų sėdėjom Milane. Dar vienas netikėtumas - 22h trukęs persėdimas, kurio metu buvom paplanavę aplankyti katedrą ir miesto centrą, susitraukė iki 9h ir dar - nakties metu. Kitos išeities nebuvo, kaip tik pasilikti nakvoti ant visai neviliojamai kampuotų suoliukų. Nevalia nė minėti, jog tiek to miego ir tebuvo, plius italai labai stipriai gailėjo elektros kištukų telefonams pasikrauti, todėl Vilnių pasiekėm super suirzę ir išsikrovę visomis prasmėmis. Iškart sėdau į autobusą Vilnius-Klaipėda, o už 4h pasakojau šituos įspūdžius mamai ir tėčiui.
--
Kelionių dienoraščiai yra gerai, ypatingai detalūs, ypatingai pilni pastebėtų šypsnių ir akių žybsnių, ypatingai kvepiantys tuo pirmu susijaudinimu įžengiant į terra incognita.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą