Iš dėlionės apie mano Ispaniją #2

Gegužės 23d. buvom ankstyvi. Kadangi lagaminus susipakavom anksčiau, labai operatyviai pasigražinom ir ėjom žadinti Eriko paskutiniam apsikabinimui. Palikus apartamentus pasidarė kažko liūdna, iš ties. Tikiuosi užrašas ("Labas rytas, jūs nuostabūs!"), kurį palikom komunos virtuvėj, išliks ilgam. Paskutinį kartą praėjom mikserį ir batareiką (dvi statulas žieduose, kurios priminė įvardintus dalykus ir buvo mūsų pagrindinis orientyras), paskutinį kartą nusėdėjom savo staliuką prie lango kepyklėlėj ir sėdę į traukinį (šįkart teisingą iš pirmo sykio) pajudėjom link Catalunya, kur mūsų turėjo laukti Rony, kitas mūsų sofos parūpintojas - šįkart amerikietis, madingas bei mada besidomintis, pačiame Barselonos centre butą turintis ir šiek tiek posh jaunuolis. Jau iš pat pradžių nelabai kalbus, bet super amerikietiškai friendly jis mus palydėjo iki savo ištaigingų namų. Medinės ispaniškai nutrintos langinės iki žemės, balkonas į judrią gatvę, milžiniškas užrašas juodoje lentoje (serendipias), tobulai mažas miegamasis su daug baltų antklodžių ir pagalvių - žodžiu viskas, ko reikia vienišam karaliavimui. Tik įėję pro senovines masyvias buto duris su Benu išsižiojom ir begarsiai susišnibždėjom - "kaip mums sekasi!". Kadangi dvidešimt trečia buvo jau festivalinimosi diena, o mes dar nebuvom išsikeitę savo bilietų į apyrankes (ir dar buvom prigrasinti didelių eilių), suskubom ir atsimojavę su Roniu išėjom, ir kaip paskui paaiškėjo - išėjom su visam. Metro pavažiavę visas devynias stoteles išlipom pajūry išsidėsčiusiam rajone su milžiniškais stikliniais pastatais. Iš karto papūtė vėjelis (visas šiaurys turbūt). Stebėtinai eilių nebuvo, todėl susigriebę visas apyrankes, korteles ir žemėlapius nusprendėm papietaut. Grįžom vėl centran ir ėmėmės kavinių medžioklės, nes svarbiausias kriterijus šįkart buvo free wi-fi (tvarkaraščiams susidėlioti). Skaniai pavalgę dar užlėkėm man nupirkti megztinio (ačiū Dievui) ir vėl grįžom į savo Primaveros zoną. Valandą iki vartų atidarymo tiesiog vartėmės žolėj ir stebėjom nepaprastai gražius žmones. Patekus į patį festivalį apvaikščiojom visus stage'us, įvertinom atstumus, dar kart susitikrinom tvarkaraščius, aš nusipirkau alaus ir ėmėmės jaudintis bei brandinti drugelius pilvuose. Pirmieji, kuriuos pamatėm buvo Poolside. Žavus žavus santykis ant scenos ir visokie juokingai mėtomi 'cheers' žiūrovams, pasakojant kaip jie čia vaikščiojo palei VANDENYNĄ, buvo nuotaikingai nuteikiantis startas. Po koncerto turėjom lygiai 1,5h iki Tame Impala'os, bet ilgai niekur neplavinėjom, o kaip tikri fanai bėgom užsiimti vip'inių vietų prie pat scenos. Prasidėjus koncertui minia pašėėėlo. Kevinas juokingai šokdamas pasakojo, kaip jie pirmą kartą groja priešais pilnatį ir judančias kameras, o suskambus "Feels like we only go backwards" visi pradėjo dainuoti choru. Paskui prisimenu tik kaip su dideliu žmonių srautu plaukėm paskendę savyse (asmeniškai manyje užgimė uber didelė meilė šitiems Australijos vyrams) link šilto maisto šaltinių, o atradę ten baisiai ilgas eiles, bet savo tvarkaraščiuose irgi pamatę atitinkamo dydžio skyles, nusprendėm visgi pertrauka pasinaudoti. Tie makaronai, kuriuos ten gavom, buvo skaniausi makaronai ever. Ypač valgant juos ant laiptų priešais Ray Ban sceną, laukiant Deerhunter. Ilgai netrukus ant laiptų pasilikau viena, nes Benas nuėjo pasirūpinti vip'inėm vietom per Grizzly Bear. Bradford'as, žinoma, mums visiems pasirodė apsirengęs suknele ir grojo sunkiausius gabalus iš savo repertuaro. Kažkodėl šitą gig'ą atsimenu kaip raudoną, su vis šmėkščiojančiom labai liesom vokalisto rankom. Tada prisijungiau prie Beno. Pasirodo, belaukdamas jis ten susirado draugų rusų. Po savo prisistatymo susilaukiau nežmoniškai didelio Jelenos džiaugsmo pliūpsnio, jog rado bendravardę. Žinoma, džiaugsmo gausa buvo tiesiogiai proporcinga alkoholio kiekiui jos kraujyje. Vis dėl to buvo labai smagu glėbesčiuotis ir iš esmės visiems linksėti galva, kol mano naujoji draugė aiškino, kaip čia netikėtai ji atrado antrą Eleną. Koncertas prasidėjo, o kadangi vyko Primaveros stage - turėjo dar ir pilną vaizdinį išpildymą su visom dekoracijom ir šiuo konkrečiu atveju - visiškai magiškai atrodančiom švytinčiom medūzom būgnininko užnugary. Grizzliai pagrojo viską, ką turėjo pagroti, o ir apskritai koncertas skambėjo tikrai labai labai gerai. Gal tik ta šalia stovinti Jelenos draugė su rožiniu peruku protarpiais tiesiog prarėkdavo patį Ed Droste. Kita mano stotelė buvo Heineken stage grojantys Phoenix. Žinojau, jog gausiu paklausyti tik mažą gabaliuką ir tyliai meldžiaus, kad man sugrotų bent Lisztomania. Ir va, gi norai pildosi! Antras gabalas, kurį šitie charmant prancūzai pasirinko, buvo būtent tas, kurio taip troškau. Man vienai bestrikinėjant kažkur minios gale prisistatė ryškiai kažko privartojęs, bet neagresyvus vyriokas, kuris penkis kartus paklausė mano vardo, ir sakė eisiąs kartu su manim. "Ne, ačiū", - pagalvojau ir kol jis čiupinėjosi ar jo galva vietoj, įsimaišiau į smagiai trypiančią minią. Neilgam. Tuoj pat puoliau skintis kelią atgal, nes Pitchfork'o stage jau grojo Four Tet. Nežinau kas man ten nutiko, bet tiek, kiek ten buvau, visad lingavau ir skraidžiau užsimerkus. Turbūt pirmąkart išskridau patrip'int veikiama muzikos. Kieran'o set'ams einant į pabaigą pajudėjau atgal prie Primaveros laukti Animal Collective. Veikiausiai nė neverta sakyti, jog scena atrodė nuostabiai. Spalvotas bardakas derėjo ir prie senesnių grupės gabalų, kuriuos jie pasirinko groti. Apskritai kalbant, šitas gig'as nuvylė labiausiai, bet tikriausiai tai buvo ir mano nuovargio pasekmė, mat koncertas prasidėjo ir baigėsi kažkur apie 3-4h ryto. Kad kojos atsisakė funkcionuoti turbūt minėti net neverta. Planuose dar buvo Talabot bumčikai ir visiška naktinė masofkė, bet mes su Benu tiesiog sedėjom kažkur ant suoliukų, stingom iš šalčio ir žiovavom kas geras penkias minutes. Galiausiai nusprendėm, jog taip ir numirsim, tai sulaukę penkių ryto (tada atsidarydavo metro linija), žygiavom tiesiai ten, nes na, ten bent jau buvo šilta. Už gero pusvalandžio į žinutes atsiliepė ir Ronis, tai kažkur apie 6:30h jau gulėjom lovoj, kurioj visą naktį buvo nežmoniškai šalta. Penktadienio rytas mums visiems trims prasidėjo apie 16h. Tos pačios devynios stotelės - ir mes tokie gražūs vėl buvom šukuojami vėjo. Pajudėjom link Heineken'o , bet kadangi niekas dar nepanorėjo ten mūsų visų tokių ankstyvų įleisti, su Benu nusipirkom po blyną - skanų pusrytį. Per tą laiką atidarė stage'ą ir mudu pajudėjom pasiklausyti Kurt Vile & Violators, kurių ilgus plaukus negailestingai vėlė vėjas. Labai gražus koncertas. Paskui dar geras dvi valandas galvoj skambėjo "I've been searching, I don't know what for", kurias mes praleidom slapstydamiesi už tvorų nuo vėjo  ir šildydamiesi save arbata ir pica. Apie 22:30 lydėjau Beną iki Matthew E. White. Šitą ilgaplaukį vyrą žinojau, tačiau pernelyg daug jo nesiklausau, todėl stovėdama pačioj pirmoj eilėj jaučiausi šiek tiek iškritus iš konteksto tarp tų visus dainų žodžius mintinai mokančių. Tačiau jau kitam konce, kur grojo Local Natives taip verčiau jaustis visus aplink, nes literally pakvaišau ir iššokinėjau/prarėkiau visą savo sielą. Beje, Taylor Rice ūsai realybėje neatrodo tokie vešlūs, haha. Tikrai nuostabus nuostabus koncertas. Po jo pamečiau Beną ir bėgau klausytis Daughter, kuri niekšiškai kirtosi su kita mano meile - James Blake. Kadangi bendravardė dar ir vėlavo, greitai turėjau susidėlioti prioritetus, paklausiau tik pusę jos dainos ir tiesiogine to žodžio prasme bėgau į Blake'ą. Buvau šokiruota TOKIO kiekio žmonių ir keikiau save mintyse, kam taip ilgai laukiau. Pradėjau brautis per minią, kurioje visi buvo milžinai. Tada praradusi viltį ką nors iš vis matyti, atsistojau ir klausiausi. Kaip tik tą akimirką buvau užkalbinta labai labai gražaus vaikino, todėl pamėčiusi jam namiokų tuoj po kelių minučių sėdėjau jam ant pečių ir TIRPAU IŠ LAIMĖS. Užgrojo "Limit to your love", minia ūžė. Po trijų James'o dainų vaikinas nulaipino mane ant žemės, atsisveikino ir užsivertė  bučiniui. Nelabai supratusi , kas vyksta skyniausi kelią toliau, ten mane sustabdė dar vienas toks su skrybėlaite ir viskio buteliu, kurį krikščioniškai pasidalino. Ilgai neužsibuvau, nes atsirado vis daugiau galimybių būti priekinėse eilėse. Koncertą baigiau su kažkuo susikibus rankom ir sukdamasi ratu. Visiems išsiskirsčius dar kurį laiką stovėjau prie stage'o nelabai susipratusi kas čia buvo. Tvarkaraštis rodė, jog jau kurį laiką groja How To Dress Well, todėl nuskubėjau į Vice sceną. Stovėjau nuošalėje, nes po paskutinio koncerto tiesiog dar buvau transe, vėl susiradau draugą, kuris vis norėjo prieiti arčiau, bet kai neleidau, visą likusį koncertą prastovėjo mano nurodytu atstumu ir skanavo mane akimis. Tuo metu Tom Krell juokingai mėtė pastabas, kad tuoj uždus nuo generuojamų dūmų ir finalui sugrojo labai labai labai stiprų naują gabalą, kurį sukūrė būsimam Ibizos gig'ui. Visą tą laiką nesėkmingai bandžiau prisiskambinti Benui, bet kai htdw paliko sceną nusprendžiau jį tiesiog susirasti Primaveros stage, kur jau būriavosi minia, laukianti The Knife. Beną radau, naujų draugų irgi. 34m amerikietis gėjus, jo draugas ir labai juokingai tiesmukiška draugė, izraelietis ir rusas. Stovėjom šešiese ratuku ir krykštavom apie buvusius ir būsimus pasirodymus, apkalbėjom prieky stovinčius milžinus ir kokie-šiandien-bus-Knife. BŪM. Koncertas prasidėjo. Visiškai nežinojau ko tikėtis, bet kosminiai instrumentai ir šokių pasirodymas visiškai neįėjo į mano expectation'ų sąrašą. Visą laiką reikėjo sekti dinamišką vaizdą ant scenos, įspūdingus kostiumus ir apskritai kažkokį kosmosą. Tuoj po to su Benu susiradom suoliuką. Šįkart mano kojos nepavedė, tačiau Benas buvo iš vis be jėgų. Palikusi jį ten sėdėti pati dar nuėjau pastrypčioti į Disclosure, kurie, pasirodo, yra dar visai jaunučiai. Vienam iš jų būnant ant scenos suėjo devyniolika, todėl minia visiškai nesinchroniškai užtraukė "Happy Birthday". Kadangi šitas reivas buvo paskutinis mano planuose, grįžau pas Beną ir mudu susipakavom namolio. Ronio teko ilgai lūkuriuoti tiesiog prie laiptinės durų, o ir grįžo jis ne vienas, bet su pora draugų, kurie dar ganėtinai ilgai pešė žolytę valgomajame. Reziume, miegoti nuėjom tik po 8h. Tiesa, šįkart pasirūpinau antklodėm ir mano naktis buvo pilna geros kokybės miego. Kitądien kėlėmės labai vėlai. Tik po 18h išsikrapštę iš namų (Ronis buvo ankstyvesnis) vėl sėdėjom savo metro. Kitoje stotelėje įlipo būrys prancūzų, kurie pastebėjo mano jean vert ir apskritai šnibždėjosi kažką apie belle petite fille. Nenuostabu, jog visas likusias stoteles tiesiog šypsojau. Išlipę ir su minia patraukę į festivalio zoną su Benu pirmiausia pasirūpinom maistu. Tie patys favoritai makaronai nenuvylė ir šįkart. Pirmieji, kurių turėjom tądien klausyti buvo Mac DeMarco, tačiau dar nugirdom prieš tai grojančių Melody's Echo Chamber. Prie scenos vėl sutikau prancūzus, kurie šįkart tarpusavy nesišnibždėjo, o jau atvirai man mojo plačiai šypsodamiesi. Melody pabaigus scenoje prasidėjo visiškas rock&roll. Smagiausia dalis buvo, kai Mac'as pradėjo dainuoti apie savo mėgstamiausias cigaretes "Viceroy", ir kažkas švystelėjo jų pačioką ant scenos. Chebra labai apsidžiaugė ir nustebo, paprašė mestelėt ir žiebtuvėlį, tai vietoj vieno gavo visą lietų. Ties kažkuria daina grupė susilaukė ir fano atakos - šokęs per tvorą bandė kabarotis ant scenos, bet du spintos apsauginiai jį iškart supakavo. Mac'as tada šoko pas faną ant žemės ir ak, įsivaizduoju kaip bičas turbūt susilydė. Po viso šito gero šėlsmo su Benu išsiskyrėm, nes man reikėjo arbatos. Vos galėjau pašnekėti, o ir gerklė pamažėl pradėjo dilgčioti. Eilėje prie šiltų gėrimų susipažinau su italais, kurie ten viską filmavo. Tapau jų 'arbatos mergaite', nes jie man sėkmingai puodelį pastatė. Dar ilgai glėbesčiavosi ir kvietė eiti kartu į VIP'us, bet manęs Pitchfork'e jau lauke Dan Deacon. Šitas vyras koncertą pradėjo dviejų minučių monologu mėnuliui, kuris baigėsi mūsų visų skandavimu "moon moon moon". Tikslas buvo pasiektas - debesis, užstojęs pilnatį, pasitraukė. Tačiau Dan'as čia nesustojo. Privertė žmones padaryti ratą ir surengė pasidraskymo konkursą, vėliau perskyrė minią pusiau ir kiekvienai pusei paskyrė po "lyderį", sudirigavo žmones dar vienam žaidimui ir t.t. Smagi detalė - viso koncerto metu turėjo pasistatęs žaliai šviečiančią kaukolę. Matyt neša laimę ar kaip.. Po trumpos pertraukėlės grįžau prie to pačio stage'o ir ten sutikau Mauricio, kuris, būdamas irgi mažas žmogus, surado man patogų spot'ą iš kurio galėjau matyti vaizdą ant scenos. Liars nustebino savo išvaizda. Niekad nebūčiau patikėjus, kad Angus Andrew toks milžinas ir dar toks nerangus. Šiaip ar taip, ramiai klausytis neišėjo, nes minioje atsirado 'debilų', kurie visus stumdė. Kantrybė neišlaikė, ir Benui mane susiradus tiesiog išėjom. Mano balsui buvo labai labai blogai. Vėl darydama savo arbatos pertraukėlę pamečiau B. ir radau tik prieš Hot Chip, kurių klausyti neplanavom, bet ne tarp žmonių buvo TAIP šalta, jog geriausia įšeitis buvo tiesiog įsimaišyti į minią. Pasibaigus vėl stvėriau arbatos puodelį ir grįžau pas Beną, stebintį visišką nuprotėjimą Ray Ban'e. Grojo kažkoks DJ Coco, ore skraidė konfeti, grupė Britų šokinėjo su trimetrinėm palmėm. Tikrai smagus smagus dalykas vyko ten, bet prisidėti tiesiog nebuvo jėgų. Apie 6:30 grįžom namo. Iškart Ronio paprašiau arbatos ir medaus, o iš Beno ištraukiau pažadą iš pat ryto nueiti į vaistinę ir nupirkti man visko peršalimui užmušti. Kita diena vėl prasidėjo nuo arbatos. Gavusi vaistų pasijutau geriau, tačiau pramušė ant slogos ir mano nuotaika tikrai nebuvo pati šauniausia. Festivalis kaip ir oficialiai buvo užbaigtas, tačiau tądien dar buvo galima pašėlti Apolo salėj, bet aš nusprendžiau ten verčiau neiti ir dedikuoti vakarą sau. Iš esmės nepraleidau nieko, ko klausau - taip save guodžiau. Tik išsiruošiau su Benu papietauti, o jau iš ten lengvu tempu pati grįžau namo (nesusipainiojau metro linijose ir Starbucks'e net nusipirkau pyragaitį!). Pakeliui į namus dar nusprendžiau pradžiuginti Ronį, todėl nupirkau jam medaus, nes jo mažytes atsargas jau buvau pabaigus. Įleidęs mane į savo būstą savininkas ruošėsi pas draugus, todėl, palikęs man savo mac'ą ir šaldytuvo turinį, išėjo. Sėdėjau, pamenu, aš tam bute Aribau gatvėj, valgiau savo pyragą, gėriau arbatą, naršiau internete, karts nuo karto išeidavau į balkoną paaikčiot kaip ten viskas gražu ir galvojau, kad pizdiec koks gyvenimas būna šaunus. Miegoti nuėjau anksti, kaip mano du vyrai grįžo irgi nepastebėjau. Iš ryto viena suvalgiau bananų, įkaliau vaistų ir pradėjau krautis lagaminą, mat tądien kaip ir planavom turėti skrydį į Milaną. Pažadinau Beną, išklausinėjau jį apie vakar dienos koncertą. Taip bruzdėdami pažadinom ir Ronį su kuriuo ilgai netrukus atsisveikinom ir pažadėjom parašyti, kai tik nusileisime Vilniuj. Bet ar mes tikrai tądien išskridom? Ryškiai bus tęsinys!