2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Mes vaikštom gatvėm, stumdomės, nerandam, todėl patraukiam namo.
Ten godžiai maukiam viskį, traukiam dūmą ir atsidarę langą plyšaujam The Rolling Stones tekstus.
Tada ištiesiu kojas ant sofos, tiesiai jam ant kelių. Nesišypsau, bet jo garbanom apraizgiota galva mane puikiai supranta. O kitas tik stebi. Vienas dar mirksi, bet tik tada, kai anuodu nemato, nes mudu abu suokalbiškai susišnekam prancūziškai.
Meilės diena bokštų gatvėj. Keturiese.

2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

Gruodis suskambo būgnų ritmais kažkur prie Danės (Dantės?). Šąlant pirštams sukom vyšninį, skaitėm poeziją ir giedojom į pilką žiemą. Tuoj pat nusisukę kritom kits kitam į glėbius ir šokom, ir šokom, ir šokom, nes buvo pagal ką. Paryčiais išsiskirstėm kas po kokią pilį.
Antra savaitė kiemas tuščias, o mes tik šlapiais keliais apraizgom Olimpą ir įlipam į kas antrą miško pušį. Nenagrinėjam spektakly pamatytų metaforų, tik tyliai aikčiojam, nes labai gražu.

Pavogiau megztinį iš labai gražaus vyro, sakė, kad galima ir dar pabučiavo. Aštuoniolikta žiema skambina pianinu ir smilksta žvakėm ten pat, prie jūros. Dar truputį.

Koi no yokan (dkt.) | jausmas, jog įsimylėsi dar prieš sutinkant kitą žmogų.

2013 m. spalio 10 d., ketvirtadienis

Ruduo Maljorkoj.
Be svarainių arbatos, be didelių veltinio šalikų, be Kamiu ir Orvelo.
Ruduo Maljorkoj - ne tas pats kompaktiškas vyras, telpantis visur, kur talpinamas - į Dylano balades, į susivėlusias lapų krūvas, skandinančias mane iki pėdų kauliukų, į skersą vėją, bilietą į teatrą, purvinus akinių stiklus. Rudenį Maljorkoj neateina laiškai, nekaukši auliniai batai, nekvepia cukruotais obuoliais.
Nes ruduo Maljorkoj - iš vis ne ruduo.