Gruodis suskambo būgnų ritmais kažkur prie Danės (Dantės?). Šąlant pirštams sukom vyšninį, skaitėm poeziją ir giedojom į pilką žiemą. Tuoj pat nusisukę kritom kits kitam į glėbius ir šokom, ir šokom, ir šokom, nes buvo pagal ką. Paryčiais išsiskirstėm kas po kokią pilį.
Antra savaitė kiemas tuščias, o mes tik šlapiais keliais apraizgom Olimpą ir įlipam į kas antrą miško pušį. Nenagrinėjam spektakly pamatytų metaforų, tik tyliai aikčiojam, nes labai gražu.
Pavogiau megztinį iš labai gražaus vyro, sakė, kad galima ir dar pabučiavo. Aštuoniolikta žiema skambina pianinu ir smilksta žvakėm ten pat, prie jūros. Dar truputį.
Koi no yokan (dkt.) | jausmas, jog įsimylėsi dar prieš sutinkant kitą žmogų.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą