Alphabet soup

Aš kaip visada, tikrus, šaltu protu ir galų gale 'subrandintus' įspūdžius pateikiu jau emocijoms ir ilgesiui atslūgus. Taigi, šį kartą sveiki atvykę į Švediją! (o tiksliau, visa tai, kas dar liko galvoje. Informacija gana tikslinga, nes remiuosi tvarkaraščiu, kurio dar neišmečiau (!))
Tataigi, į iPod'ą prisikrovus Devendros, pasiėmus nutrintą Balzaką (o taip, ryškiai matyti, kaip tikėjau į fantastišką kompaniją), kažkur 16:30 išjudu iš namų, o 17h laivų terminale jau sėdžiu ant savo lagamino ir tyliu bene valandą, kol iš manęs mokytoja (ak taip! Pamiršau paminėti, jog Švedijon plaukiau į 3K projektą, kur su savo mokykla, o tiksliau, mūsų 12 išrinktųjų, turėjom pristatyti ir generuoti naujas idėjas žaliai, ekologiškai ir kitaip kaip naujai mūsų žemei) nepareikalavo paso. Grąžino jį kartu su kajutės bilietu. Tuoj pat prasidėjo šūkčiojimai ir klausimai kas-su-kuo miegos. Vajėzau, kaip netikėta - man kliuvo mokytojų draugija! Nusibaladoti laivan su savo grandiozišku lagaminu nebuvo lengva, bet bent jau griūdama išsikovojau lovą apačioje. Tuoj po to ėmiau klaidžioti laivu ir atradau draugų/kolegų, kurie pasiūlė prisijungti žaisti Mafijos. Aišku žaidimo metu sugebėjau susirasti priešų, kažką neatsargiai burbtelėdama apie savo anglų mokytoją. Vakarienė! Apie vegetarus visad pagalvota. :) Ir ką gi, čia smagioji dalis - mes išplaukiame į jūrą. Imu bijoti, jog artimųjų ir draugų linkėjimai apturėti gerą vėją ima pildytis. Atsistojus nuo stalo pirma dalykas kurį padarau - išsivemiu moterų tualete, o vėliau su visais rūbais griūnu į lovą. Nepadeda, po to išsivemiu dar dukart ir sulaukiu savo kompanionių, kurios vėmimo atžvilgiu dar labiau pasikausčiusios. Čia gelbėja mano iPod'as, tad paryčiais užmingu. Praleidžiam nereikšmingą pusryčių ir pakavimosi dalį ir pereinam prie Karlskronos - nuostabiai gražaus miestelio ir mūsų hostelio, kuriame praleisime 3 naktis. Laimei, šį kartą kambariokės tikrai neblogos - visą laiką sukiojausi Akvilių kompanijoj, o ir lova, kurią užsiėmiau negirgždėjo ir nesiūbavo, buvo pirmam aukšte ir prie pat lango, taigi. Paskubėk ir būsi pirmas. Tuoj po įsikūrimo gavom valgyti Švedų mokykloj. Čia, beje, yra maisto ir man, tad aš visai laiminga. Pasisotinę išklausom Švedų pristatymų, kurie kelia pavydą, nes tie, kuriuos atsivežėm mes - šiek tiek sausoki ir ilgoki. Tuoj po poros valandų mus išveža į Bodą Borgą. Tai toks žaidimų kambarys suaugusiems su ~70 kambarių, kurie pilni galvosūkių, mygtukų, virvių, juodų dėžių ir lempučių. Kadangi mūsų komandoj buvo gražus švedas (bet tikrai ne dėl to) - veikti buvo ką ir laikas neprailgo, be to buvo atimtos beveik visos jėgos, tad porą valandų pokerio hostelyje ir miegot. (Beje, po pirmos nakties įsitikinau, kad kompanija ne tokia ir prasta. Gerai jau - beveik fantastiška). Ankstų rytą pusryčiams gavom sumuštinių, jogurtų arbatų ir susikrovę savo 'šiltą, bet gražią ir net patogią' mantą išvažiavom kažkur. O tas kažkur - senas namas prie uosto, kur mus visapusiškai apšvietė klimato kaitos, co2 kiekio ir visokių kitokių dalykų klausimais. Po 4h darbo (įskaitant pietų pertrauką, kur sriuba buvo tokia pasišlykštėtina, jog teko valgyti duoną su apelsinais) sėdom į valtis ir buvom nuplukdyti į Tjaro - puikiausią švedišką salą. Su Akvile užsiėmėm 12-tą kambariuką, pasipuošėm juodai-žaliais drabužiais ir ėjom vakarieniauti į fantasmarogišką restoranėlį. Mūsų meniu buvo žalias kilimas, špinatų sriuba, lašiša balto vyno padaže ir (!!!) crème brûlée. Be to, visą vakarienę mums grojo beveik gražūs švedai. Vakare - mažas ale roko koncertukas, bet to užteko, kad visiškai nurautų stogą ir visi lietuviai pradėtų šokinėti ir dainuoti. O vėliau - afteris mūsų kambarėlyje - kortų žaidimai iki pati 2h ryto. Kitą dieną pusryčiai tam pačiam restorane, kur aš pagaliau gavo kakavos ir naujų idėjų generavimas su 350.org organizacija, kuri išties užkabino, tad siūlau pažiūrėti šitą ir dar šitą ir imtis veiksmo! Po visų šitų darbymečių buvom parplukdyti atgal į miestelį, pavalgydinti kažkokioj hesburgerinėj (po nepamenu-kiek-metų valgiau tokį maistą, taigi vau) ir paleisti tvarkytis savo reikalų. Svarbiausia - dušas, taigi atstovėjau ohoho kokioj eilėj, o vėliau švari ėjau žaisti pokerio. Įtartinai sekėsi, taigi miegot nuėjom vėl paryčiais. Kitą dieną vainikuoja kelionė į muziejų (boooring) ir pagaliau - rusų ir mūsų pristatymai. Pirmiausiai užslopinti jaudulį padėjo tylus krizenimas iš nemokšiškos rusų tarmės, bet po to negelbėjo net tas. Reziume pasirodėm neblogai. Asmeniškai aš pasakiau viską, ką turėjau pasakyti, parodžiau tą savo velnio neštą maketą ir tiek. Kiek pamenu po pristatymų ėjom apsiryti gigantiškom švediškom picom, tada dar, aišku, įkirtom ledų ir 3km ėjom link boulingo, kur vos nepatyriau visiško fiasko. Kadangi kitą dieną turėjo būti vieno mūsų kompaniono gimtadienis, apsiėmiau organizuoti staigmenėlę, kuri puikiai pavyko. Naktį iš 14 į 15 įžengiau į Tito kambarį nešina keturiais keksais ir į juos įsmeigtomis aštuoniolika žvakučių. Tęsėm pokerio tradiciją ir išsiskirstėm miegui. Kitas rytas parodė stiprų miego trūkumą, bet sėkmingai ignoruojant šį faktą buvo galima atsėdėti projekto reziumavime, sertifikatų įteikime ir net neužmigti autobuse į keltą. Kadangi tąnakt, ačiū-Dieve, jūra buvo rami, galėjom netrukdomai išsimiegoti, o kitą rytą kitų kompanionų pagalba atsidurti namuose. Tiesa, šiek tiek peršalusiai, bet aš nebūčiau aš. Taigi, voilà ir visi mano įspūdžiai. Iki kito karto.