Žydėjo irisas kartą po mėnuliu
Suspindo mėlynai krūmokšnis vienišas.
Prie Grįžulo Ratų čiurleno upeliu,
Saldusis šokoladas pieniškas.
Irisas sumurkė krūmokšniui:
- Ar būti mėlynam sunku?
O šis sugėdintas nurausta:
- Juk dangui mėlynuot vienam baugu.
Šįryt mamai pasakiau, jog esu visiškai įsitikinusi, jog jos motiniška meilė yra gimusi iš chaoso pačiame mėnulio centre. O tos meilės vietininkai žemėje - rožiniai flamingai. O bet tačiau. Esu tikra už kitą, bet ar žinau iš kur mana? Sakyčiau, visad įsišaknija mano sapnuose, kaip tas mažojo princo baobabas ar Panamos dramblys, kuris lengvai gali Tave sutrypti. Užgriūna tik suvirpėjus blakstienom savo bliuzo improvizacijom laukuos, lakoniškai paaiškindamas, jog yra pavasaris. Tai gal tiesiog Tu imk mane ir turėk.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą