Šiąnakt matau laivą. Tūkstantį jo šviesų pro šakas. Per tamsą, per triukšmą jūros, leidžiasi į kelionę. Tą, iš kurios nebegrįš.
Monologais kalbėjom naktį prieš. Nusprendėm kas (ne)geriau ir stropiai vykdėm savo planą iki šiolei, kol popieriniu laivu, išlankstytu nuosavom rankom, negrįžo ilgesys. Ilgesys, didelis sulig kopa.
Meldžiuos, kol ją išpustys.
O dabar lai velniai šoka.
Jam.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą