Pridekit man raudoną cigaretę, kad išpučiant dūmus, pamatytumėt mano vidaus saulėlydį. Ne paskutinį sykį. Bet tebūnie pirmą.
Bučiuočiau tą raudoną, nikotino prikimštą pagaliuką ir alsuočiau tais laivais, kurie niekad neturės tokio vardo kaip aš. Tais laivais, plaukiančiais į tą stipriu raudoniu nutviekstą dangų, kuriame gimtų dar tūkstančiai mėgstantys prancūzišką vanilę.
Nuorūką bruku kišenėn. Kai nebebus kam kvėpuoti į langą, kai turėsi per daug akių ir vis tiek nematysi, kai delnai nebesirems į smakrą, kai lotoso pozoj pasidarys per ankšta - būk toks drąsus ir ištraukęs ją, pasakyk, kad tai darei tu. Juk aš negalėčiau, tiek metų piktinusi tais bevaliais priklausomais žmonėm, imti vieną dieną ir išrūkyti visą kvapų, vėjų ir gyvybės tvirtovę. Nes gyvenimo negana, tamsta mokytoja.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą