Šiandien, klausantis Baricco monologo 'Novečente', kaip niekad pakvipo rudeniu. Rudeniu, su visais fleitos minorais, naujagimiais kaštonais ir konservuotom slyvom. Taip ir norėjosi išsiauti iš batų ir paspirti įsivaizduojamą lapų krūvą, kad pabirtų, išlėktų į orą, apsiverstų penkiolika sykių susigulėję prisiminimai, paliktų uostą tūkstančiai turistų ir išskristų paukščiai su visais savo kasdieniais monologais apie raudoną baltą mėlyną vyną, kurį gers godžiai Ji, laikanti paskutinį rudens vėjyje virpantį pienės pūką.
Eilėmis - žodžių, muzikos, tylos - nesvarbu - ateina šiltos kakavos katilai, vėjo pustomi skersgatviai, bohema raštuotose paklodžių, šachmatai, svetimų čiulbesiai apie žavingą Tavo žvilgsnį, kuriuo vilioji, šokiai tamsoje.
O kai viską papuoš rūkas, sakysi, kad rutina guodžia. Jau čia pat. Tas laikas, kai šlama visi šaligatviai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą