2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Mažų mažiausiai tikėjausi, jog nutiks būtent taip. Ak, tikriausiai ne vien aš taip baisiai save myliu.
Šeštadienį, grįžusi iš repeticijos, čiut sugebėjau atrakinti buto duris - šitaip drebėjau. Su visais rūbais puoliau po patalais, o išsigandusi mama tuoj pat sugrūdo termometrą. Taip taip. 39,5 ir atrodo, net nežadėjo pasiduoti vaistams. Galiausiai, šaltų rankšluoščių technikos pagalba temperatūra buvo numušta. Kaip salota šitaip išgulėjau visą sekmadienį. Pirmadienį, iš pat ryto, mama morališkai pradėjo ruošti mane šitaip pažįstamoms ligoninės palatoms. Susikroviau daiktus, tyliai atžliumbiau posmą procedūrinėj ir su šlykščiai mėlynu kateteriu buvau palydėta palaton, kur dar be manęs buvo 'mano metų' ruskės. Dieve, kaip baisu. Siaubingo gerklės skausmo pribaigta guliu labai sterilioj lovoj ir bandau užmigti, o tuo tarpu mano palatos draugių tėvai tarškina šaukštais, maišais ir telefonais kaip tik įmanydami garsiau. Gerai, paskui, mergaičių gimdytojams išėjus, viena 'labai subtiliai' pasidažė ir išėjo parūkyti. Siaubas. Išmaldavau mamos tuoj pat perkelti mane mokamon palaton, kurioje, pasirodo, buvo žymiai geriau. Tylu, šviesu. Priešais pat lovą - langas su vaizdu į žydinčių kaštonų alėją ir muzikos konservatoriją, kurioje kažkas be paliovos grojo saksofonu ir vertė mane be atvangos būti atsidarius langą. Klasiokė parūpino velnioniškai juokingas knygas (Bridžitos Džouns dienoraščio abi dalys), tėtis sureguliavo televizorių palubėje. Tauškėjau telefonu iki vėlyvo vakaro, o ketvirtadienį su Domu atvirai tyčiojomės iš Eurovizijos. Šiandien, kai buvau jau oficialiai išrašyta iš ligoninės, pradėjau abejoti ar mama dar prisimena mane tokią, mat apie šeštą valandą buvau priversta susirinkti daiktus ir palikti palatą.
Bet viskas gerai, kas gerai baigias. Aš namie, apsikabinusi arbatos puodą ir berods jau pradėjusi atostogas. Dykinėsiu, kol patiltėse nužydės visos pienės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą