Alphabet soup

Arba rašysiu mažai, nes labai daug visko nutiko, arba rašysiu daug. Labai paprasta.
Mintyse rėkiu taip, kaip patiltėse rėkia pienių pūkai, skelbdami savo baigtį - pradėjau vasarą. Su tokia įspūdžių pusnim! Galvoju, ar rašyti viską nuosekliai, ar mėtyti pavienius žodžius, kuriuos, veikiausiai suprasiu tik aš viena. Taigi, griebiuosi nuoseklumo, kas šį kartą labai panašės į darbą mano spurdančiai širdžiai.
Pradėsiu nuo birželio 3d. vakaro. Susipakuojam lagaminus, susižiūrim paskutinius daiktus (tėtis pamiršo savo kvepalus, kuriuos prieš rakinant duris staigiai įmetė manon tašėn) ir traukiam į mašiniuką. Viskas gavosi taip, kad galiausiai pakeliui į uostą, močiutei numetėm krepšį, kuris netilpo bagažinėn. Kelte kelioninės nuotaikos nesijautė iš vis. Viršun kėliau du pirštus ir pozavau foto aparatui. Įplaukiant į Kylį, mumis pasitiko pusšimtis mažų, baltų jachtų ir didelis vėjas. Deniais žemyn, vėl prie savo mašinos. +2h kelio ir mes jau Hanoveryje. Viešbutis autentiškas, kaip muziejus. Senovinis liftas, girgždantys laiptai, aptarnaujančio personalo šypsenos. Naktinis Hanoveris ir Italų restoranas buvo tik nuostabumo pradžia. Kitos dienos popietės tris valandas leidau mašinoj. Išsilaipinom Kiolne. Navigacija kvailiojo, vairuojantys gimdytojai tapo irzlūs, bet išvystas viešbutis pyktukus šiek tiek užglostė. Kadangi buvo labai šiltas vakaras, nusprendėm aplankyti senamiestį ir garsią jų katedrą, kurios, tiesa sakant, aš nežinojau. Pagal viešbučio registratūroj išgirstą informaciją kaip pasiekti centrą, nužygiavom į "Kiolnmess'ę" - MILŽINIŠKĄ pastatą be gyvos dvasios. Sukom ratus jo kieme, tarp didelių mašinų, tvorų, bet niekaip išėjimo taip ir nesuradom. Teko grįžti atgal (o tai nebuvo lengva) ir eiti šiurpoka požemine perėja. Ten šiek tiek kikenau iš mamos ir vokietės dialogo:
- Excuse me. Where can we found a city center?
- The city center? Ooooh. The CENTER of the city!
Galiausiai radom tą knygose aprašytą vaizdą. Tiltai, spynos, traukiniai ir katedra. Dar prie viso šito saldumo prisidėjo saksofono skambesys. Tiltu pirmyn - atsivėrė didelė aikštė su LABAI DIDELE (didesne už "Kiolnmess'ę") katedra. Ten žmonių toks gūsis, visi su savo rūpesčiais.. O šalia - visai iš kitų amžių, niekuo nesirūpinantis pastatas pribloškiantis savo didybe. Besifotkinant kažkaip atėjo vakaras, todėl užėjom šalia viešbutin užkąsti. Pasiėmiau Crème brûlée. Ir tada visas tas nuostabumas tėškėsi į mane visu pagreičiu, nes burnoje tirpo labailabailabai skanus vanilės kvapas, o prieš akis žaliavo jos didenybė (supraskit - katedra).
Kitą dieną praleidom Belgijoj, Gente (prieš tai užstrigę Kiolno požeminėj aikštelėj). Mietas saldus, bet remonte. Ir per daug ramus mano būdui. Be kita ko - ten labai skanūs vegetariški makaronai (pirmas vegetariškas meniu visoje kelionėje!).
Kadangi Gentu labai žavėjosi mama, Paryžiun atlėkėm šiek tiek po pirmos nakties. Pirmas įspūdis visai visai nebuvo panašus į tą, kurį tikėjaus patirti. Užkampiai, daug juodų žmonių ir DAUG eismo. Viešbučio registratūroj mumis pasitiko visiškas mėmė, todėl visai pradingo ta Prancūziška dvasia, kurios tikėjausi. Rytas išaušo labai šiltas, todėl su mama apsirengėm sijonus/sukneles ir visi trys keliavom link Luvro. Pakeliui sulaukiau kelių 'Bonjour' ir mamos komentaro, jog visi prancūzai sveikinasi su mano papais. Pasiekus dienos tikslą, sumerkėm kojas į fontaną ir kaitinomės saulėj, ko pasekoje turėjau baisiai nudegusią krūtinę ir nosį.
Kitą dieną apturėjom apniukusią iš gana vėsią. Sėdom į mašiną ir važiavom iškart prie Eifelio. Ten mumis vėl bandė išdurti savo firminiu prikolu kažkokia vietinė benamė (B). Viskas skamba maždaug taip:
B: Ulalaaa. Lucky day. *atkiša iš pažiūros auksinį žiedą, kurį randa ant žemės* Is it yours?
M: Nooo.
B: *matuojasi žiedą* it's too big for me. *ir rodo, kad žiedą atiduoda Tau*
M: *patiki, kad žiedą ištikrųjų rado ant žemės*
B: Is it gold?
M: Maybe.
B: Lucky you. *nuena. Už poros žingsnių grįžta. Tavo rankose jos žiedas.* Sorry, can you give me some cash for sandwich and coke?
M: No cash. Only cards.
B: *tiesia ranką pasiimti žiedą atgal ir nueina*
Tokiomis akimirkomis imi tikėti, kad visas Paryžius vien žiedais nuklotas, tik tu vienas jų nematai. Gerai - eime toliau. Bestovint eilėje keltis į Eifelį, išgirstam pažįstamą lietuvių kalbą. Džiugu kažkiek, bet prancūziškas murmesys man arčiau širdies. Cha. Iš Eifelio vaizdas galingas bet ne kažkoks ten už širdies griebiantis. Be kita ko, praleidom ten nemažai laiko, mat eilės ten milžiniškos. Po visko nuvedžiau gimdytojus į aikštę, kur grojo Pheonix'ai. (http://vimeo.com/7942520) Ten tėtis rado labai labai labai jaukią kavinę. Galiausiai gavau vyno. Vat tada ir pasijuto visiška Paryžiaus dvasia. Su tokia nuotaika prisėdom kažkur netoli pievelėj, bet neilgam, nes teko keliauti atgal viešbutį, mat visai tuoj pat turėjo būti Jónsi koncertas. Persirengus ir atsižvelgiant į Paryžiaus kamsčius išsiruošus per vėlai, kažkaip be penkių minučių pasiekėm gatvę, kurioj turėjo būti 'Le Bataclan' klubas. Įtartinai jo nesimatė, todėl aš griebiau bilietus ir žvejojau praeivius. Kažkaip prancūziškai man išaiškinus, supratau, kad turėsim paėjėti dar per tris gatves. Bėgom, bėgom - vietoj. Tik pasakysiu, kad koncertas buvo FANTASTIŠKAS. Išėjau šlapia ir nešina Jónsi plakatu ir jo dizainuota maike. Vakaras pasitaikė šiltas, tad vakarinis Paryžius sužibėjo dar elegantiškesnėm šviesom ir iš toli matomo Eifelio žaižaravimu.
Trečią dieną teko taikytis su lietumi, todėl dienos maršrutas nebuvo koks tai labai ypatingas. Apvažinėjom visas žymias vietas, nupirkom lauktuvių savo brangiesiems, o atėjus vakarui užklydom tokiam nuostabiam skersgatvy įsikūrusį restoranėlį - visiškai prancūzišką, visiškai ramų. Ten visi užsisakėm kažkokios užkandos, o aš netgi itin vegetariškos - artišoko. Kai jį atnešė, šokas buvo visai arti. Milžiniškas žiedas (šaltas) ir padažas šalia. Nemokšiški bandymai jį valgyti baigėsi tuo, kad wi-fi pagalba pagūglinau KAIP tai daryti.
Ketvirtąją dieną aplankėm Versalį, kuris iš pradžių skendo lietaus debesyse, bet vėliau viskas tapo labai super ir mes galėjom padaryti dar kelias gražias nuotraukas. :)
Mojuojant pro mašinos langus Paryžiui ir siunčiant bučkius jo skersgatviams, perėjoms ir kavinėms, pasiekėm Reimsą - ramų, mažą miestuką Champagne'ės regione. Dydžiu jis prilygsta Gentui, bet vienintelis ten įdomus ir kažkiek žavus pastatas - katedra. Ten ilgai neužsibuvom ir sukom savo kelionės ratą atgal grįždami į Kiolną. Tas pats viešbutis, kitas kambarys, ta pati katedra, tas pats Crème brûlée. Viskas taip pat nuostabiai tik nebe tomis akimis. Viešbutyje šiek tiek nervino kažkokio vokiško serialo žvaigždutės ir joms iš paskos sekiojančios gerbėjos, todėl nieko naujo nepamatę grįžom į Hanoverį, kur surengėm grand shop'inimasį. Su pinigine, taše, suknele, marškiniais, muilais, šortais ir visais kitais atributais sėdom atgal į savo Audi ir beveik 300km įveikėm per 1,5 valandos *plojimai tėčiui ir mano maldoms*. Suspėję į keltą daug ir ilgai miegojom. Kol galiausiai - Klaipėda! Šalta, bet gimta.
P.S. Fotkės greitu laiku facebook'e.