Klampi ir gaivi mūsų popietė atsiduoda abrikosų ir slyvų kauliukais, burnoje jaučiu kivius ir sakau Tau tiesiai į akis, jog esu strazdanos ant Tavo skruostų, esu šluojamo kiemo garsas, aš vėjas Tavo plaukuose ir šaukštais kabinami ledai. Aš Tavo nemigo naktys ir sunkūs rytai, esu tas tirštas lietaus garsas ir šąlantys pirštų galiukai. Esu tos juodos dėmės per greit atsistojus ir neramus žadintuvo skambutis nuo pat ryto. Aš stringantis patefonas ir netikėtai atėjęs ruduo. Dar galiu būti labai vaikoma žuvis danguje.
Ir šiandien (!) jau žaliasis katukas stebės, kaip tamsta aš mokosi rusų žodžių, kvailai švepluoja ir dar visaip kitaip vaiposi.
Jis toks žalias, jog tikrai pasimečiau duodama jam vardą. Bet tebūnie jis Piteris Penas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą