Ir visai nesvarbu, kad saldūs dūmai drabužiuos rangos ir niekaip neištrūksta. Nesvarbu net tai, kad fazanai mano lovos kojūgaly svajones sapnu lukštena. Arba net tai, jog lyjant viskas pakvimpa šaltmėtėmis ir raudonėliais, o balkonas vis dar per daug šaltas nebaigtiems laiškams.
Bruku rankas tarp pomidorų žiedlapių ir bežodžiu kuždesiu pasakoju Tau savo sapnus, nuo kurių, beje, turėčiau raustelti, bet man nė motais. Vis apsvarstau kitokias išeitis. Stebiuosi savo minčių lankstumu kiekvieną popietę tarpupirščiuos laikydama laišką. Tik nesakyki, kad kažkas ne taip. Juk dar ne laikas viską suvyniot į popierių ir padėt į stalčių. Nors kas čia žino, kurios akys Tave stebi pro užuolaidos kampą kaip tik tuomet, kai po samanas basa vaikštai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą