Tie rytai, kai pabundi nuo narcizų kvapo ir pusryčiams suvalgai naminės bananų duonos su stikline pieno, o išėjęs į balkoną basomis, tingiai pasirąžai ir prisiminęs, jog baigėsi pašto ženklai tuoj pat leki miestan kavos. Tie rytai jau beveik čia pat. Taip pat arti, kaip močiutės sodo palėpių žydėjimai.
Pirmąjį gegužės sekmadienį visada atsiduriam tarp rūkstančių kaminų, upių, žiursto samanų, miškų, šunų lojimo, šiltnamių. Sode. Ten pat, kur keturias dienas slėpėmės nuo lietaus, o naktimis ištisas valandas žaisdavom "Monopolį" židinio šviesoj. Po lietaus audavomės per didelius batus ir eidavom braidyti po balas. Oras atsiduodavo sraigėm, o kur ne kur galėjai užuosti nupjautos žolės kvapą. Visos braškės lysvėje priklausė mums. (Anomnomnom) Pamenu, užtikus palėpę užtrukom, bet greitai išvaikė keli vorai palubėje.
Tikiuos šią vasarą draugija bus kita, o einant mišku sutiksiu baroną Miunhauzeną, kuris papasakos, kad matė briedį mėlynu snukučiu, o ant jo galvos augo vyšnių medis.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą