Stovint balkono tarpdury ir pučiant debesis dangui į akis, kovo pabaigoj draugaujant su nosinėm ir taip subtiliai prikimusiai krenkščiant, imi suvokti, jog atėjo pavasaris.
Veik visą savaitgalį žiūrint į jo šypsančias akis ir galiausiai vėl atsidūrusiam už kelių šimtų kilometrų, supranti, kad gerokai per anksti.
Nušiurusi žolė ir aukštos kopos, lietus. Visa kuo suabejojus, įgnybi sau šonan ir suvoki, jog seniai išbridai iš žiemos sapnų srauto. Bundi tikram gyvenimui.
O gerokai apmaudu, jog pradedant balandį, peršalimas ima savo. Tingiai gulinėji lovoj ir atrodai kaip zombis su savo neplauta galva ir kiek per dideliu chalatu, tačiau pirštų galams dilgčiojant atsižvelgi į dosniai dovanotą terminą ir džiūgauji, kad atostogos ir turi tam šiek tiek laiko.
Kad ir kaip, Prancūzija, aš atvažiuoju. Su dideliu entuziazmu įsiveršiu į Tavo cigarečių dūmų ir stiprios kavos pritvinkusias gatves. Žinau, jog būnant ten ir tada, klausantis Jonsi, į save žvejų tinklais trauksiu visas detales ir garsus, kad norėtųs grįžti.
Vidurpavasaris. Jau tuoj.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą