Iš dėlionės apie mano Ispaniją #1

Šviežiai iš šalies, kur apelsinai šiek tiek primena Narniją (net ir pažodžiui - naranja).
Mano primavera Barselonoj prasidėjo gegužės dvidešimtą, lėktuvui sunkiai skinantis kelią per lietų, o man - stebint mirgančias naktinio miesto šviesas. Tuoj pat nusileidus skendėjom tabako dūmuose ir įnirtingai ieškojom Aerobus'o, kurio tvarkaraščius mums su Benu skrupulingai užrašė Erikas - nuostabus vyras, kurio sofą surfinom net keturias dienas (ir dar vieną plius, bet apie tai vėliau). Jau sėdint autobuse atsitiko pora nesklandumų, mat mano telefonas kategoriškai atsisakė išsiųsti žinutes į visus įmanomus ispaniškus numerius, todėl niekaip negalėjom informuoti savo apnakvydintojų, jog mes jau pakeliui. Ką gi. Pasiekus pagrindinę Catalunya aikštę ir vis dar gerai nesuprantant ar išlipom ten, kur ir turėjom,  pagaliau susisiekėm su Sergi - Eriko kambarioku, kuris ir turėjo mus pasitikti, nes pats Erikas, kaip pasakojo vėliau, kalnuose prie laužo klausė Sigur Rós'ų. Sėdę į naktinį, stebėtinai prigrūstą autobusą pajudėjom į Cerdanyola del Vallès. Labai greitai susiradom vyruką, kuris turėjo lipti toje pačioje stotelėje, todėl tik mėgavomės ispaniškais pasakojimais, plūstančiais iš visur aplinkui. Išlipus veik tuščiame miestelyje su vyruku susipažinom (žinoma, ispaniški vardai yra LABAI įsimintini) ir jis geranoriškai pasisiūlė mus tiesiog palydėti iki durų. Zigzavom skersai išilgai alyvom kvepiančiais keliais, kol pagaliau, pasiklausę kelio šiukšliavežių, atsidūrėm Santjago gatvėj. Tuoj pat pro langą išlindo Sergi ir entuziastingai pamojavo. Atsibučiavę (!)  su savo palydovu ir su visa manta užsikabaroję į trečią aukštą pamatėm, kad turim atskirą kambarį su atskiru balkonu, kvepiančiu gėlėm. Kas be ko, visas komunos butelis - klasiškas hipiško gėrio prigrūstas apartamentas. Ten virtuvėj radom baltą markeriais ir ispaniškai šūkiais išmargintą sieną, koridoriuj - atvirkščiai pakabintą žemėlapį (nes Erikas sakė - kodėl atvirkščiai? Pasaulis tai juk apvalus!), svetainėj daug kelionių dienoraščių ir dvi gitaras, dar pusšimtį keistų nuotraukų, tokių kaip - Lola guli tarp milijono nuogų žmonių kažkur, veikiausiai Indijoj. Padaręs turą po mūsų akim įspūdingą savo rūmą,  Sergi puolė daryti arbatos (irgi įmantriam rakande) ir taip šnekėdami beveik pasitikom aušrą. Išsimiegoję tarp tuzino pagalvių buvom pažadinti saulės, mat didelis iki žemės langas, kurį turėjom savo kambary buvo tiesiai į rytus. Neturėdami aiškių planų suvalgėm mano ruoštą pusrytį ir sąlyginai šiltai apsirengę (nes, pasirodo, Katalonijoj net yra posakis, jog gegužę reikia nenusivilkti švarko) patraukėm stoties linkui. Maždaug už pusvalandžio jau toliuose matėm Sagrada Familia, kurios kryptimi ir pasukom. Padarę kelias nuotraukas išsitraukėm žemėlapius ir abu nusprendėm, jog nesam buvę Zoologijos sode, todėl Benui trokštant pamatyti liūtą, o man - žirafą, ten ir nuvažiavom, o kaip vėliau supratom - labai teisingai padarėm. Beveik visas tris ar keturias valandas spygavom kaip maži vaikai, vaikydamiesi povus, pirštais badydami beždžiones ir zebrus, juokdamiesi iš briedžių ir kalnų ožių, geram kadrui medžiodami flamingus. Tiesa, Beno liūtai buvo labai aptingę ir tiesiog miegojo saulėje... Šitaip išsidūkę supratom, jog esam be proto alkani, todėl nuklydę į Italiją primenančias gatveles ir ten susiradę maisto, pritūpėm ant senovinių laiptų trumpam poilsiui. Tuoj po to netyčia užklydom labai labai gražią ir veikiausiai vieną iš pagrindinių Barselonos katedrų, kurios sode ganėsi laukinės baltos baltos žąsys, čiurleno fontanėlis ir lingavo palmės. Tikriausiai kažkur ties čia ir baigėm savo kelionę. Pamenu tik, kad prieš pasigaudami traukinį išgėrėm kavos ir pripirkom daug šokoladinių sausainių ir spurgų ta proga, jog iš kalnų grįžo Erikas ir mes pagaliau galėsim su juo susipažinti. Tiesa, traukinį kažkaip pražiopsojom, o paskui ir dar vieną ta pačia kryptimi važiuojantį autobusą, bet laikas stotyje neprailgo mums juokaujant apie aikštingą Ispaniją ir stotyse riebaluotas spurgas valgančias japones. Namuose Cerdanyoloj mūsų jau laukė Erikas su mamos keptu kiaušinių ir bulvių pyragu, litru alaus ir itin smagiu katalonišku muzikiniu fonu. Ta proga, kad jau aš buvau ten, kur taip faina ir smagu, nusprendžiau paišsidirbinėti ir į savo dar ne visai ilgą sąrašiuką įtraukti dar vieną 'pirmą kartą'. Baigėsi jis ne visai smagiai, mano visko neigimu, Eriko kmynų arbata ir rašteliu "I HOPE EVERYTHING IS FINE". Užtat smagu prisiminti:)
Kitą rytą namuose prabudom vieni ir pavalgyti nusprendėm anksčiau pastebėtoje kepyklėlėje, kurioje vėliau tapom etatiniais pusryčiautojais. Šviežios ir cukraus pudros debesėliais alsuojančios bandelės buvo kaip tik tas maistas, kurio norėjosi. Namo grįžom sumišę su tabako dūmais ir pradėjom laukti Ralph'o, kuris turėjo mumis vežtis kažkur-visai-toli iki Dali, skambučio. Skambučio sulaukėm, bet gerokai užtruko, kol sulaukėm pačio Ralph'o, kuris roadtrippino ne vienas - keleivio vietoje sėdėjo kanadietė Christie. Susipažinę ir vėl ispaniškai apsibučiavę pabandėm užknisantį balsą turinčios navigacijos (recalculating, recalculating) pagalba išvažiuoti iš mūsų mažytės Cerdanyolos, bet ir vėl kažkur įsipainiojom. Galiausiai, kai jau lėkėm plentu, o Ralph'as plyšavo su kartu iš disko grojančiais rokeriais, mane apmėmė dežavu, todėl ėmiau kapstytis galvoje ir supratau, jog visas šitas mažytis epizodas man priminė Keruac'o "Kelyje". Veik už pusantros valandos kelio jau parkavomės mašiną Figueres miestely ir pirkom du bilietus į muziejų - vieną raudoną, kitą geltoną. Savo ekskursiją, kaip ir priklauso, pradėjom išvirkščia tvarka ir pirmiausia pamatėm Salvadoro kapą, todėl apsisukom ir pradėjom viską nuo pradžių. Stojom prie kiekvieno paveikslo, ieškodami sąsajų tarp pavadinimo ir vaizdo, narpliodami Dali pieštus simbolius ir vienas kitam rodydami mažytes detales. Nenuostabu, jog užtrukom apie geras 3h tame įmantriame kaip ir pats Dali gyvenimas labirinte. Susivokę, jog geltonas bilietas vis dar liko nepanaudotas, suskubom bėgti į sales, kur buvo eksponuojami Dali juvelyriniai dirbiniai ir o bet tačiau - nespėjom. Viso šito nusivylimo pasakoje ėjo Ralph'o šūksnis - "Kokia juvelyrika? Dali buvo dailininkas!". Todėl apsimetę, jog taip ir turėjo būt, geltonus bilietėlius susilankstėm ir susitarėm išsaugoti iki kitų metų, kada toje pačioje vietoje vėl susitiksim ir ištyrinėsim papuošalus. Pavalgę nelabai įmantrioje užkandinėje ir vėliau nelegaliai prisifotkinę pardavimui skirtų žemėlapių sėdom į mašiniuką ir patraukėm į kalnus pamatyti jūros. Kildami serpantinais aikčiojom nuo vis įstabesnio vaizdo atsiveriančio skirtingose šalikelės pusėje, todėl sustojom ir gerokai prisifotografavom Beno ir Ralph'o juostiniais fotoaparatais. Kažkur ten pametėm dalį bamperio. Galiausiai pravažiavom Roses ir neįtikėtinai siaurais takeliais įvairavom į Cadaqués, kur vėl trumpam pažvejoję vėją apsisukom ir patraukėm namo. Aš nebūčiau aš, jeigu taip lengvai nenusmigčiau ant galinės automobilio sėdynės. O prabudau jau visai priešais mūsų komunos duris. Eriko ir Sergi teko palaukti, mat mūsų vyrai vis dar įnirtingai spardė kamuolį futbolo mini čempionate, kurį jie ir dar kelios komandos iš to pačio miestelio susiorganizavo tiesiog šiaip sau. Po pusvalandžio, apie vidurnaktį jau kvatojomės keturiese, mat visi trys vyrai draugiškai šaipėsi iš manęs tokios apdujusios aną vakarą. Ilgai netrukus mes su Benu operatyviai susipakavom į lovą ir vėl laukėm ankstyvių mus žadinančių saulės spindulių. Gegužės 22d. rytas buvo stebėtinai ankstyvas. Susikrovę mantą vėl pusrytį ragavom kepyklėlėj ir traukiniu judėjom Barselonos link. Kaip nekeista, šįkart turėjom visai aiškių planų. Aplankę patį gyviausią Barselonos turgelį Boqueria, kuris sužavėjo spalvomis ir šviežumo kvapu dar bandėm klaidžioti gatvelėmis ir ieškoti kažko, kas turėjo būti visai ypatinga, bet pasirodė itin paprasta (Passeig del Born). Galiausiai markete nusipirkę vyšnių patraukėm į Primavera Sound crew susitikimą. Sekdami Mauricio išsiųstais nurodymais atsidanginom į Parc de la Ciutadella ir ieškojom antros palmės, kur jau buriavosi patyrę ir dar visai naujai iškepti festivalininkai (mudu su Benu - tarp pastarųjų). Chebra buvo labai maišyta - du Brazilai, atsinešę savo naminių sūrio duonelių ir butelį Sangrios, kičo pilna pankė iš Lenkijos, vokiečiai, tėvų amžiaus kalbi italė, stiliovi niujorkiečiai, pana kažkur iš Pabaltijo su Sigur Rós'ų maike, keli ispanai, jau mūsų pažįstamas Ralph'as su Christie ir, žinoma, organizatorius meksikietis Mauricio, kuris Barselonoj gyvena ir primaverą myli jau trečius metus iš eilės. Gaila, taip ir nepamatėm jo karvę primenančio šuns. Tikriausiai žmonių buvo ir daugiau, bet mūsų ratelis, kuriame sėdėjom ir dalinomės geek'iškais pokalbiais apie miuzišenus atrodė būtent taip. Pamenu, kad kažkur vidury pokalbio Mauris įsiterpė: "And how do you like my terrible Primavera signs? I was thinking a lot how people will recognize this palm tree, so I decided to make those awful signs - it helped!". Kažkodėl tada dar pagalvojau, kad tas sakinys labai tinka prie jo tankios tankios juodos barzdos. Mūsų piknikėlis Ciutadella'oj užsitęsė ir baigėsi tik tuomet, kada pasidarė nebeįmanomai karšta, todėl visiem palengva skirstantis, mudu su Benu irgi patraukėm į Angelo Portalą (Portal de l'Angel) apsišopinti. Po poros valandų jau buvom traukiny pakeliui į Cerdanyolą, kur pagaliau susipažinom su Laura - Sergi ir Eriko kambarioke, energijos ir šypsenų fontanu. Sergi jau buvo išvykęs su savo mokinukais į kalnus (tiesa, vakarą prieš tai mes apdovanojom savo vyrus apyrankėm su gintarais), todėl vakarojom vėl keturiese. Erikas pagamino nuostabių makaronų, o jau visai po vidurnakčio plavinėjom po vietos aludes. Ilgai nenaktinėjom, nes kitą rytą turėjom kraustytis jau į kitą butelį, šįkart pačioje Barselonos širdyje. 
Su keturiom dienom pas hipius baigėsi ir mūsų pirmoji kelionės dalis, todėl čia turbūt skeliu pusiau ir sakau - to be continued!