"Jo vardas Feliksas, kaip Dievą myliu", - susigalvoju ir einu tolyn nuo bibliotekos slenksčio, kur mes reguliariai apsimainom delikačiais labas ir atsisveikinimo mostais. Neatsigręždama, po pažasčia laikydama Pienių Vyną ir tyliai šypsodama į juodą šaliką. Taip jau antri metai, tačiau bent jau nuo šiandien galėsiu mintyse šūkauti konkrečiau. O tai apskritai įprasmina būtį iš esmės.
Namo grįžau kelkraščiu, vaikiškai balansuodama rankomis ore. Infantilaus trečiadienio akcentas, sakykim.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą