apie kovą #1

Šitų skaičiukų turėtų būti trisdešimt vienas. Panašu, jog pati sau galvoju, kad būtent šitiek jų reikia tylai nutraukti. Mat jos nebegirdžiu, per ją nebematau. Gali man visiškai nesisekti. Kovą juk nutinka kartais nieko. Kaip ir šiandien - tik murus rūkas su apelsinų sultim. Visiškas kontrastas vakar dienai, kuomet mudvi su R. prisiminėm savo namą taigoj. Keli tūkstančiai pėdsakų pažliugusiam sniege ir dar pusė tiek aikčiojimų išvydus apgriuvusį Olimpą žiemos saulėj. Pirštinėtose rankose rūko vanilinis smilkalo dūmas (gal ir pridūmijo mums visą šitą balzganą pirmą kovo), kuris vėliau ten ir liko vertikaliai į kopą. Tradiciškai mudvi atsukom nugaras Baltijai, išsitraukėm po termosą ir išgėrėm arbatų žiemos pavymui. Šviesi toji šiemet, bet neįtikėtinai tuščia. Tada suvalgėm po pižonišką karštą(vėsų) sumuštinį rytojaus pavasariui, nutikusiam šiandien. Pilvo šokiais visas gyvenimas pas mumis. Ces bouleaux reflète soleil pour le temps très court. (Šitie beržai juk tik labai trumpam atspindi saulę)

S. jau pakeliui.