Alphabet soup

Gulėjau šiandien vonioje, mirkydama visus devynis savo liūdesio debesis tropikų aromatuose. Tada pagalvojau, jog namas Otų gatvėj, kuriam aš gyvenu, tikriausiai yra pikčiausiai nusiteikęs namas per Užgavėnes. Tik išgirstam tą žydišką skambutį į duris, ir su blynu burnoje sustingstam, vaidindami, jog mūsų čia nėra. Kaži ar per visus tuos metus atsirado nors vienas kaimynas atseikėjęs gerą saują saldainių. Nes manęs tame tarpe nebuvo, savo saldainius suvalgau pati. Šypt.

Ir šiandien, gi, mano mieste baisiai šlapia. Ir jau trečia diena, kai nebekvepia stintom, o kelias namo prarado tolimos upės rudėsį. Dabar aš daugiausia Londone, mintimis susirangiusi laiškus man rašančiojo barzdoje. (J'aime ta barbe) Jau kartojuos, bet tiems devyniems šiandien nuslinkus vėl aiškiai matyti, kaip įkvepi pavasariui. Beje, šiandien kaip niekad kvailai - bet kartu prisidedu prie tėčio neapykantos vėjui. Šaukštai tame, jog Otų gatvė - prie jūros, kur vėjai skalauja kiaurai.