Alphabet soup

Palapinėj susapnuotas sapnas, kur aš, tarsi pamestas orientyras, žvelgiu pro baltą miglą, kuri sklaidosi. O ten, tiesiai už neryškių josios kontūrų, lotuse sėdi šamanas. Nebyliai išsižiojęs. Garso nėra. Užsklanda.
Taip ir pradedu aš savąją (supraskit, vasarą). Jau atšokau džiazus. Tada, dažniausiai bohemoje, aplinkui susimaišant įvairiems smilkalų kvapams, gimdavo dainos, panašios į tas, dainuojamas sanskrito kalba. Tuoj pat po to, išsiruošiau kuo toliau nuo miesto triukšmo. Sėkmingai traukiniu pasiekiau Lieplaukę, o nuo ten, beveik 12km savo trumpom kojom ėjau link eko trobos. Tiesa, su bičių pulkais ir nerviniais protrūkiais (tokiais kaip 'aš skruzdžių valdovas, bl*t' arba 'druskų kasyklos! Daug druskų kasyklų, na**ui'). Tačiau kelionė atitiko lūkesčius.
Štai, stovi prieš šimtmečius bočių suręsta didinga troba, apsupta neaprėpiamų pievų (kitaip sakant - vienaragių ganyklų). Viskas vietoj: ir šulinys, ir rodyklė 'pas WaCį', ir dilgėlynų plotai, kuriuos, meistriškai naudojant kastuvą, galima paversti niekam tikusiu kempingu. Neilgai trukus atėjo gražus vakaras, pievos apsitraukė rūku. Privežė hipių iš Plungės: ilgais plaukais, rainų juostelių ant kaktos pilnais, pypkutėm ir tabakais apsiginklavusiais. Man užteko tik oda traukto būgno. Su Saule ir dar pora kitų išjojom ganyti savo vienaragių. Dainavom. Vėliau ten atsirado prancūziškai šnekantis dėdė. Tikriausiai tiek ir užteko. Naktį miegojau duobėtam guoly. Negana to, lietus padarė balą.
Kitas rytas pasitiko savo žvarba ir sumuštiniais su uogiene. Vienintelė parfumerija - laukinis dūmų kvapas kiekvieno mūsų plaukuose. Tačiau aš vėl leisiu sau pasakoti tik apie vakarą (nes jis - tai magija). Tada, kuomet pasidarė labai šalta, o aš turėjau pakankamai naglumo pasiimti didelę eskimo striukę, mudvi su Ryte ir galingais arbatų puodeliais atradom tylą pievoj (toj pačioj, kur dieną ieškojom čiagos grybo (jo arbata man yra karčios karamelės skonio), valgėm dilgėles ir nuskausminom dobilus). Bet po poros minučių tylą subtiliai išjudino kažkur iš tolių sklindantis Saulės giedojimas. Vėliau ji man sakė, kad savo pyktį malšina būtent liaudies dainomis. Pievose. Ir man tai pasirodė fantasmarogiškai gražu.
Paryčiai irgi būna prisirpę burtų ir ramumos. Taigi, visos mergaitės pasičiupom po bernelį (man kliuvo garbanota Armino galva) ir suleidom nagus į plaukus masažui. Šį karta troboje, nes gėlė uodai. Miegoti ėjau švintant. Šį kartą, kiek sėkmingiau, mat iš rankšluosčių susisukau pagalvę ir pakeičiau gulėjimo vietą. Čia magija ir baigiasi.
Imkit.