Šerbeto jūra, tirpstantys šaligatviai, ir štai jau mintyse keiksnoji kiekvieną šiandieną, kai merki savo batus į tą pačią balą, nes kiemsargiai nepasirūpina sureguliuoti mėnulių taip, jog potvyniai šiuo metu nutiktų kitapus pasaulio. Atrodo ne pavasaris, bet netvarkingi žolynų kuokštai kyšo iš po drumzlino sniego. Negerai, kai naujokas kiemo šuo grįžtant iš mokyklos letenom antspauduoja Tavo paltą. Tačiau kelios džiugios naujienos užmeta tinklus ant mūzų ir rodos didelis iškvėpimas tuoj mainysis į kažką didelio ir spalvoto pagardinto bemiegėmis naktimis. O kas dabar mieliausia? Čiupinėti ausis, organizuoti didelius kvapnius gimtadienius, norėti sportuoti (bet nieko dėl to nedaryti), blaškyti knygos puslapius, brandintis kažkam, kam niekada neatrasi laiko, ploti katučių, jei tik kažkas prisimena kai dar stipriai myli paplūdimį ir žinoma svajoti, nes tam dabar turiu tuščią pieno butelaitį.
Atsiprašau, mielieji, kad apleidau, tačiau, matyt, tai vis tie drugeliai, kurių nebeliko. Kaprizinga tyla, pavadinkim taip.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą