Tingiai rangosi ir rąžosi. Juoda savo uodega brūkšteli per kas antras kojas ir murkia. Ar ramu jau?
Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau leidžiu sau panirti į tingulio ir sąstingio būseną. Ramiai šypsau ir atsuku skruostą į saulę. Guldau po kojom visus argumentus judėt į priekį. Tarsi alavinius kareivėlius. Ir vis dėl to, yra akimirkų, kai nori viską keisti. Užbaigti pradėtus darbus ir startuoti rytą kitaip. Iki vasaros sutvarkyti visus savo įpročius ir įgauti naujus. Tačiau su ta mintim užmiegi ir iki kelių brendi į sapnus. Tuomet Tavo kūnas virpa sapnuojant žemuoges ir nebe nuogus medžius. Užmerktos akys ir tolygus kvėpavimas. O pabundi dar vis ten pat - pavasarį, jau švintant..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą