Grįžus iš ligoninės, pirmą dalyką, kurį padariau - spalvotais pieštukais, ant juodo voko, Ignui iškeverzojau beveik visai teisingą 'pasveikau'. Nes vakar pirmąkart atitrūkau ir gurkštelėjau oro gurkšnį, jam pasakojant apie parko suoliukus, Panamą, raudoną spalvą ir Kuba virstančia pelke. Kaip visada - iš manęs ištraukė daug pažadų ir eidamas pasakojo apie kas trečią šviečiantį žibintą. Žinodamas kaip man patinka lietus, klausiausi kaži kokio varvėjimo, o paskui prakalbo apie orchidėjas. Gražus pokalbis baigėsi Atikos citata iš 'Tu esi ir šito gana'. Ignui nutolus kurį laiką šypsojau ir budinau savy pavasarį. Naktį ignoravau vaikų isterijas gretimose palatose ir atsidariusi langą klausiausi pasyvaus mašinų dardėjimo, bei pažlegusio sniego šlepsėjimo praeivių batuose. Kurį laiką turėčiau neapleisti šitokio jausmo, bet su mano ryžtais ir pažadais kažko tikėtis nereiktų, vis dėl to žiema. Bet kaip A.Orlova dainavo - Vasaris nebus amžinai.
Jei ryt saulytė švies taip pat - kišiu nosį laukan, gaivinsiu savo maršrutą pajūriu, jo gale įterpdama Melnragės paštą. Visgi laiškas parašytas daugiau nei prieš keliolika dienų. Už troleibusą vardu septyni, jis jo nusipelnė.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą