Vakar diena buvo matyt labiausiai "nusisekusiųjų" dienų viršūnėje.
Visų pirma, kas visai nebūdinga man, tai pamečiau telefoną. Visados šitam savo draugui esu paskyrusi saugią kišenę. Visuomet turiu būti įsitikinusi, kad jis su manimi. Perdėta apsauga ir paranoiškas daiktų saugojimas išėjo visai ne-į-naudą.
Antra, važiuodama dviračiu visai nesmagiai tėškiausi ant kelio. Kaip tai įvyko, irgi nelabai suvokiu. Tėtis iki skausmo buvo įkalęs galvon, jog priekinio stabdžio nevalia spausti. Kiek metų važiuoju su dviračiu - taip ir darau. Vakar diena buvo išimtis. Draugė už nugaros sušuko 'stop', man, matyt suveikė refleksas. Dešinė ranka buvo užimta - laikė telefoną (tą nepamestąjį) ir su kaire labai smagiai iš visų jėgų spūstelėjau stabdį. Skridau kaip peteliškė, drėbiausi ant kelio kaip karvutė. Atsistojau iškart. Nusibrozdinau kelėną tik. Smagiai pasijuokėm. Bet grįžusi namo šiek tiek apliūdėjau savo skaudančius kelius ir prarastą draugą..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą