(Jis mane prisimena tik pagal tai, kaip beprotiškai žaviuosi aš susipažinimais iš naujo arba naujais susipažinimais. Sakė, atneš man kompoto pusryčiams naktį. Nors dabar norėčiau sriubos.)
Rytei ir Laimonui, už stipriai kitokį rugsėjį.
2011 m. spalio 2 d., sekmadienis
"Ir išėjo jos Tibeto ginti". Bet pirmiausia pavalgė saldžios sriubos. Ir Tibeto, greičiausiai nerado, nes buvusia Melnikaitės gatve ėjo pernelyg aikčiodamos. Ir apskritai, jos jeigu eina, tai visad gatvės viduriu. Šnekėdamos apie rūką ir kaštonų medžioklę (tiesa, šį kartą gerokai per vėlai). Užklysta žaidimų aikštelėn, kur supynėse, aplink zujant vaikams ir sparčiai temstant, šneka iki užkimimo. O kitądien pamato liepą. Tokią tirštai sugėrusią rudeninius kliedesius apie tylą ir tos pačios gatvės kaimynus, taip stipriai pasikeitusius po penkių metų saldaus vizito prie atlanto.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą