Iki, iki, ruduo. Savo raudonom tapkutėm iššlepsi pro užšalusias balas, nes žiema jau kutena vyrams bakenbardus. Tingūs paukščiai javuose nutils, prisirps arbatžolės puodukuose kavos ir žalsvai pravirks nostalgija prisiminimams. Tad šią popietę leisk, nutapysiu tave, ruduo, kol dar tik pakeliui į melsvą, sparnų sukarpytą skliautą.
Mėnesienos pritvinkusi pagalvė vaišina spalvotais sapnais.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą