Žiūrint į lovoje pasimetusią mėnulio šviesą, iš galvos, lyg išgąsdintų varnų pulkas, pakilo mintys. Stebėdama savo tikslų siluetą pieštą šešėlio, mačiau visas mintis užnugary kylant buriu, tačiau man nepagerėjo. Netapo lengviau, kaip buvo galima tikėtis iš tokios nakties malonės. Toliau lyg niekur, pirštais žaidžiau šešėlių teatrą ir maniausi esanti nepakankamai laiminga.
Pritrūkus žodžių - einu prie lango. Ir ką matau? Tikrą baltumą. Šią naktį žiema man sukelia sterilumo asociacijas. Švaru. Nes tada naktis.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą