Puikiai susivokiu, bet nesustoju kvailiojusi.
Mintimis, užmerktom akimis. Siunčiu tuzinus žinučių - išgirsk.
O dabar - iš ko didesnė nauda - laimės ar liūdesio? Kaip ir visi mirtingieji, šį kartą stengsiuosi įžiūrėti naudą net ir čia. Smerkit, nesmerkit, bet ėmiau ir susimąsčiau, kas palieka didesnį pėdsaką, kas įduoda mums daugiausia žinojimo. Nakčia priėjau išvados, jog visgi minorinės gaidos. Visi liūdesiai, tiek ilgesiai ir kitos aktualios būsenos. Pastarosios netgi dažniau apninka mus, nei laimės ir džiugesiai. Neveltui. Apnikus liūdesiui imi galvoti - kas ir iš ko, grimzti gilyn ir gilyn (kaži - kiek giliai iš vis įmanoma?) painiojiesi savo minčių gyvatvorėse, klumpi ir vėl stojiesi, kol galiausiai nusipurtai vėl įgavęs savo laimę, kuri nereikalauja nieko panašaus. Esi laimingas ir tiek. Plūduriuoji paviršiumi. Nežinau kiek laimingas turi būti, kad tai paliktų kokį pėdsaką.
Čia ir tik šitam laikui tokios mintys plūstelėjo.
Šiandien nučiuožiau nuo kalno - tiesiogiai. Kaži po kiek laiko.. Jausmas stiprus.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą