Nutirpusiais kojų pirštais, atbukusiu šalčio jausmu.
Užsiblokavo kanalai.
Ir tarsi filme, stebėtum viską iš šono. Tik šį kart matomas vaizdas nėra itin žavus: nublukę perukai ir nuskalbti kostiumai, nevykęs makiažas ir pasibaisėtina vaidyba. Pigiai pastatytas.
Bienvenue dans mon monde.
Bet filmo egzistencija baigėsi arba aktoriai atsisakė darbo dėl gėdos jausmo, kuris slėpėsi po kostiumais ir perukais, kuriuos kažkas supirko iš padevėtų rūbų parduotuvės.
Dabar čia tarsi gatvėje po kątik buvusio karnavalo. Tuščia.
Būtent. Tokios tuščios dienos (bet drįstu teigti, pilnos naktys) dabar mano etape. Masinė psichozė. Epidemija. Gripas.
Nusikirpsiu trumpai plaukus, pasisūsiu juodai baltą taškuotą suknelę, nusilakuosiu raudonai nagus ir išskrisiu į Paryžių. Dabar tai atrodo gera išeitis. Bet viduje tykiai ir prieštaringų minčių supama suvokiu, kaip tai naivu ir vaikiška. Nepabėgsiu. Ilgesys liks čia.
Je l'aime.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą