Šiandien buvo diena kai jai lijo. Šlapiais, sruogomis sulipusiais plaukais ji įlėkė į autobusą ir visa šlapia kaip stovi užvirto ant šalimais stovėjusio senyvo vyro. Tyliai keiktelėjo. Akimis susirado vienintelę laisvą vietą. Prie lango. Ten ir prisiglaudė. Dabar jai jau ramu. Ramu stebėti liūtį, kuri jos neliečia. Dar du sustojimai ir teks vėl klampoti po balas. Kaip tyčia, laiku, kai reikėjo jai lipti, pradėjo nežmoniškai pilti. Ir vis dėl to ji išlipa. Nebesigūžia nuo šaltų šlapių lašų. Vis vien. Pasiduoda? Koja už kojos nueina ir dingsta artimiausioj laiptinėj. Nebejaučia pirštų, kuriais bando atrasti reikiamą raktą. Durys pasidavė. Į ją dvelkteli jaukių namų kvapas. Ji čia nedera. Šlapia ir sušalus, viduje pikta ir palūžus. Ji žengia žingsnį. Namuose. Nuo jos ryškiai mėlyno paltuko sruvena vanduo. Po kelių minučių ant grindų matyti bala. Tada ji atsigauna. Pabunda iš transo. Dar labiau kaip niekad pajunta šaltį, kaustantį permirkusias kojas. Desperatiškai puola į vonios kambarį, greitomis rengia, plėšia nuo savęs drabužius. Tyliai keiksnoja rudenį ir jo lietų. Tada prisimena balą paliktą prie durų.
Vėliau, susisukusi į pilkšvą, storą cahaltą, geria arbatą. Prisimena viską ir tai jai kelia šypseną. Sėdėdama čia, ji nužvelgia kambarį ir visus radiatorius padengtus vien jos rūbais. Šypteli ir staiga nusičiaudėja. Viduje spraigosi devyniolika milijonų pavojų signalų.
Vakare ji verks.
Rudenėjant.. Iki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą