Trumputėm akimirkom ruduo žavi. Žaismingi paltukai gatvėse, lapų kamuoliai pakelėse, margi lietsargiai virš praeivių galvų ir didelės balos. Mielai už tai rudenį mylėčiau. Ir myliu, galbūt, kažkuria maža dalimi savęs, kuri dar nėra sklindina pykčio pirmosioms pamokoms, krūvoms namų darbų ir rašomųjų.
Bet ne apie tai aš dabar. Nenusiteikusi burnoti ar pernelyg pykti būtent dėl to, kad nieko negali pakeisti.
Šiandien man viskas kitaip. Jau kuris laikas sėdžiu megzdama pirštinę ir gukšnodama kakavą. Tokiomis dienomis, kaip niekad jaučiu pilnatvę. Jauku.
..ar tai aš?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą